Vasara su šunimi. Pavojai atostogaujant.

 Kelionės automobiliu

Dauguma šunų be galo mėgsta keliones automobiliu, kadangi tai reiškia galimybę būti šalia mylimo šeimininko ir mėgautis naujais nuotykiais. Svarbu automobilyje surasti saugią vietą keturkojui, nuo pat pirmųjų pasivažinėjimų pratinti, kad jis nesiblaškytų, netrukdytų vairuotojui ir nesukeltų avarinių situacijų. Nedidelius šunis ir kates geriausia vežti specialiai tam skirtuose boksuose - čia jie jaučiasi saugiau ir patogiau. Maži šuniukai dažnai kenčia nuo pykinimo bei vėmimo mašinoje, kadangi jų vestibuliarinis aparatas yra dar labai jautrus. Labiausiai pykina važiuojant miesto gatvėmis, staigiai didinant ir mažinant greitį, darant daug posūkių. Šuo tampa neramus, stipriai seilėjasi, gali vemti. Augant šios bėdos dažniausiai praeina, tačiau kai kurie šunys visą gyvenimą sunkiai pakelia važiavimą automobiliu. Kenčiantys nuo supimo gyvūnai nemėgsta ir bijo kelionių. Todėl svarbu nuo pat mažens tinkamai pratinti šuniuką - pradžioje vežioti netolimais atstumais, po 10 - 15 minučių, prieš tai jo nereikėtų daug maitinti, geriausia, kad šuo būtų paėdęs šiek tiek lengvai virškinamo pašaro. Reikia, kad mašinoje nebūtų karšta ir tvanku. Stipriai nuo supimo kenčiantiems šunims kartais būna lengviau, jei jie važiuoja automobilyje uždarame, uždengtame tamsiame bokse. Jei vėmimas nepraeina, veterinaras paskirs tinkamų vaistų nuo pykinimo, kurie yra duodami likus keletui valandų iki planuojamos kelionės.

Kitas pavojus - praviri automobilio langai. Šunys labai mėgsta iškišti galva per atidarytą važiuojančio automobilio langą, ypač, kai karšta. Tai pavojinga, kadangi dėl stipraus vėjo ir dulkių po tokių pasivažinėjimų šunys dažnai suserga ausų bei akių uždegimais. Negalima taip vežti ir ką tik ežere ar upėje išsimaudžiusio šlapio šuns, kadangi jis gali lengvai peršalti ir susirgti periferinių nervų uždegimu arba miozitu (raumenų uždegimu). Jau kitą rytą po tokios kelionės gali atsirasti pūlingos išskyros iš akių, ausų, šuo gali sunkiai vaikščioti, pasukdamas galvą ar ėsdamas cypti dėl skaudančių raumenų. Taip pat važiuojant dideliu greičiu šunys dažnai kenčia nuo į juos atsitrenkiančių skraidančių vabzdžių, kurie gali rimtai sužeisti, ypač, jei pataiko į nosį ar akį.

Labai svarbu NIEKADA nepalikti vieno šuns automobilyje vasarą. Net ir trumpam. Uždarytas automobilis labai greitai įkaista kaip šiltnamis, todėl gyvūną labai greitai gali ištikti šiluminis smūgis. Jo pasekmės, net ir greitai suteikus pagalbą, gali būti liūdnos ir ne visada pavyksta gyvūną išgelbėti. Jei radote mašinoje tankiai kvėpuojantį, apsvaigusį ar nualpusį šunį, reikėtų jį kuo greičiau išnešti į gryną orą, paguldyti pavėsyje, apdėti kūną šlapiais rankšluosčiais arba apipilti vandeniu stengiantis sumažinti kūno temperatūrą ir kuo skubiau vykti į artimiausią gydyklą.
Panašus į šiluminį yra ir saulės smūgis. Jis ištinka, jei šuo ilgą laiką būna saulėje negalėdamas pasitraukti į pavėsį, neturėdamas vandens. Saulės smūgis ištinka dėl galvos kraujagyslių hipertermijos. Šuo gali pradėti vemti, svyruoti, daug šlapintis, prarasti sąmonę. Ypač atsargiems vasarą reikėtų būti per parodas ar paplūdimyje - pasirūpinkite, kad šuo visada turėtų pavėsį bei pakankamai geriamo vandens, zooprekių parduotuvėse galima įsigyti net ir specialių šuniškų kepuraičių. Pirmoji pagalba - kaip ir šiluminio smūgio atveju. Abi šios ligos reikalauja kuo skubiausios veterinarijos specialisto pagalbos. 

Geliantys vabzdžiai

Musės, uodai, bitės, vapsvos, kamanės.
Jautresnės odos, alergiški šunys dažnai kenčia nuo uodų ir smulkių muselių įkandimų. Po pasivaikščiojimo gamtoje ir susidūrimo su šiais vabzdžiais šuns kūną išberia smulkiais mazgeliais, įkandimo vietoje plaukas atrodo lyg pasišiaušęs, gyvūnas gali kasytis, ypač dažnai nuo to kenčia trumpaplaukiai šunys. Stipriai sukandžiojus, šuo gali sutinti, ypač snukis ir akys. Tokiu atveju geriausia iš karto kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris suleis vaistų nuo alergijos, nes ilgiau palaukus, įkandimo vietos dažnai ima pūliuoti, ilgai gyja. Rinkoje jau atsirado daug ant odos lašinamų preparatų, kurie atbaido uodus ir muses, juos galima naudoti profilaktiškai kartą per mėnesį.
Taip pat šunys, ypač jauni, labai mėgsta gaudyti bites ir vapsvas, kartais tiesiog užmina ant jų bėgiodami po žolę. Šių vabzdžių įkandimai taip pat yra pavojingiausi alergiškiems gyvūnams. Be to, kad yra skausmingi ir nemalonūs, jie gali sukelti stiprią alerginę reakciją ir net anafilaksinį šoką bei mirtį, ypač jei įgelia ne pirmą kartą. Pavojinga yra ir tai, kad dažniausiai bitės įgelia į liežuvį arba burną, liežuvis ima stipriai tinti ir, nesiimant specialių priemonių, šuo gali tiesiog uždusti per gana trumpą laiką. Čia taip pat padės veterinarijos gydytojas. Alergiškų šunų savininkams mes patariame visada turėti po ranka gydytojo parinktų antialerginių preparatų, kad gamtoje ar sodyboje, kur nebus galimybės greitai pasiekti veterinarijos gydytoją, galėtumėte suteikti pirmąją pagalbą patys, bent jau kol atvyksite į artimiausią gydymo įstaigą.

Erkės

Erkės būna aktyvios nuo pat pirmų pavasario dienų, kai nutirpsta sniegas, iki žiemos šalčių. Ypač jos pavojingos vietovėse, kur gausiai priaugę krūmų ir nedidelių lapuočių medžių, aukštos žolės. Profilaktikai prieš erkes yra naudojami ant keteros lašinami preparatai: Advantix, Barc, Duowin contact, arba tų pačių firmų antkakliai nuo erkių. Tiesa, gamintojai rašo, kad jie veikia 3-4 mėn., bet geriausias jų veikimas pasibaigia praėjus mėnesiui, todėl šių preparatų naudojimą reikėtų pakartoti kas mėnesį. Jei vis dėlto įsisiurbė erkė, ją reikia atsargiai ištraukti suėmus už tos dalies, kuri matoma virš odos, ir netraukiant išsukti prieš laikrodžio rodyklę. Erkėms traukti taip pat yra specialūs pincetukai, kurie parduodami vet. vaistinėse ir zooprekių parduotuvėse. Jais suėmus erkę taip pat reikia išsukti. Negalima jos traukti per jėgą, nes odoje gali likti nuplyšusi erkės galvutė ar kojytės. Negalima lašinti ant erkės aliejaus ar kitų skysčių – dusdama erkė išskirs dar daugiau seilių, ir tikimybė užsikrėsti bus žymiai didesnė. Ištraukus erkę, nereikia iš karto baimintis, kad kažkas baisaus nutiks jūsų šuniui. Šunys erkių pasigauna gana dažnai ir nebūtinai jos yra užsikrėtusios ligas sukeliančiais pirmuonimis. Reikia tiesiog stebėti šunį ir tik tuomet, jei pasireikštų kokie nors ligos požymiai, kreiptis i gydytoją. Dažniausia erkių platinama liga yra babeziozė.

Babeziozė

Babeziozė - tai pirmuonių (lot. - Babesia Canis), parazituojančių šuns eritrocituose, sukeliama liga. Juos perneša plačiai mūsų krašte paplitusios ganyklinės erkės, todėl liga pasireiškia tuose regionuose, kur yra ypač daug babezijas nešiojančių erkių. Šį pavasarį ypač ryškus babeziozės protrūkis pastebėtas pietų Lietuvoje. Kiti kraujasiurbiai vabzdžiai susirgimo neplatina. Užkrėstų erkių seilių liaukose būna daugybė šių parazitų. Įkandimo metu jie patenka į šuns kraują, bręsta, infekuoja eritrocitus, maitinasi jų citoplazma bei juos ardo. Kai parazitų neturinti erkė įkanda sergančiam šuniui - babezijos vėl patenka pas pernešėją ir taip ši liga sparčiai plinta.

Persirgę gyvūnai antrą kartą neužsikrėčia. Todėl dažniausiai pavojingose zonose suserga jauni arba naujai atvežti suaugę gyvūnai. Inkubacinis babeziozės periodas trunka nuo 10 dienų iki 3 savaičių. Užsikrėtus, šuns kraujyje vyksta intensyvi eritrocitų hemolizė, kuri ir sukelia ligai būdingus simptomus. Šiuo periodu tiriant periferinį kraują, jame randama daugybė sukėlėjų.

Ligos eiga gali buti žaibiška (šuo gali greitai silpti ir net nugaišti), ūmi ar lėtinė. Tai labai priklauso nuo šuns atsparumo, gretutinių ligų ir kitų faktorių. Susirgus pakyla aukšta temperatūra (iki 41 C), šuo tampa liūdnas, apatiškas, blogiau ėda arba visai neėda, krenta svoris, dreba raumenys, padažnėja kvėpavimas ir širdies darbas, gleivinės tampa blyškios ar geltonos (dėl anemijos bei hemolizinės geltos), šlapimas tampa rausvai rudas, kartais šunys vemia, negali pasituštinti arba kaip tik viduriuoja, išmatos būna labai tamsios. Šuningos kalės gali abortuoti. Ligos eiga labai priklauso nuo bendros organizmo būklės. Seni ar nusilpę šunys serga daug sunkiau. Negydomi gyvūnai gali gaišti dėl besivystančio širdies bei kvėpavimo nepakankamumo. Pradėjus gydyti iš karto - prognozė gera. Todėl svarbu ilgai nedelsti pastebėjus bet kurį iš šių požymių. Liga nesunkiai diagnozuojama pagal būdingus simptomus bei tiriant periferinį kraują. Babezijos ryškiai matomos mikroskopuojant nudažytus eritrocitus. Tai padeda veterinarijos gydytojui atskirti ją nuo kitų tipų anemijų, leptospirozės, apsinuodijimų. Gydoma specifiniais, babezijas veikiančiais preparatais. Jie leidžiami vieną arba du kartus. Taip pat naudojama nespecifinė simptominė terapija - lašelinės tirpalų infuzijos, vitaminai, imunomodeliatoriai, kraujodarą skatinantys preparatai. Kartais net kraujo perpylimas.

Maudynės

Šunims maudantis ežeruose bei upėse, lakstant pakrantėmis dažniau pasitaiko infekcinės bei alerginės odos ligos, pvz., šlapiasis bei konkatinis (ar tikrai, nes internete randu tik kontaktinį) dermatitai, kurie atrodo kaip šlapiuojančios žaizdos odos paviršiuje, plaukai būna sulipę, sunkiasi pūliai. Tokiu atveju pažeistos vietos plaukus reikia kuo trumpiau apkirpti ir naudoti specialius preparatus, į kurių sudėtį įeina antibiotikai ir džiovinančios medžiagos. Preparatus įsigyti galima iš vet. gydytojo. Po maudynių upėje ar ežere, pasivaikščiojus kūdros pakrante, patartina šuns kailį gerai išplauti specialiu šampūnu arba tiesiog tekančiu vandeniu. Vandens telkiniuose gausu mikroorganizmų bei bakterijų. Jie nekenkia sveikai odai, bet greitai pradeda daugintis menkiausiuose odos įbrėžimuose - jie ima pūliuoti. Jei vėsu, šuns negalima palikti šlapio gulėti skersvėjyje. Reikia kruopščiai iššluostyti jo kailį – taip išvengsite ne tik peršalimų, bet ir odos problemų.

Kąstinės žaizdos.

Kai šunys bendrauja su nepažįstamais šunimis ar aiškinasi santykius didelėje šunų grupėje, tarp jų kyla konfliktai, dažnai neišvengiamos kąstinės žaizdos.

Kuo pavojingos kąstinės žaizdos? Pirmiausia tuo, kad jos visada pūliuoja, jei laiku nesiimama jokių priemonių to išvengti. Dažniausiai šeimininkai net nepastebi žaizdelės, nes dantis palieka tik nedidelę skylutę. Bet šioje vietoje sutraiškomi aplinkiniai audiniai, o tai suteikia puikią terpę daugintis patogeniniams mikrobams, patekusiems nuo kito gyvūno dantų bei su seilėmis. Įkandimo skylutė tampa infekcijos vartais, ji greit užsitraukia, ir po ja ima daugintis bakterijos, o kartais ir anaerobai, sukeliantys labai stiprius pūliavimus. Jei pirmą dieną po įkandimo žaizda apdorojama, skiriami antibiotikai, ji sugyja labai greitai. Jei ne - po kelių dienų gyvūnui pakyla temperatūra, įkandimo vieta stipriai patinsta, fliuktuoja dėl susikaupusių pūlių, kurie tirpdo aplink esančius audinius, gyvūnas nustoja ėsti, tampa apatiškas. Tada jau tenka ilgai jį gydyti atveriant ir drenuojant absesus, skiriant stiprių antibiotikų kursą.

Jei yra išplėšiami didesni audinių plotai, tačiau žaizdos stipriai nekraujuoja, jos dažnai yra paliekamos, galvojant, kad gyvūnai patys išsilaižys. Tačiau geriau jas iš karto apdoroti ir, esant reikalui, per parą susiūti. Tada gyjimas truks tik apie 7 - 10 d. vietoje kelių mėnesių, neliks didelių randų, kurie vėliau gali trukdyti judėjimui.

Peštynių metu gyvūnai ne tik susikandžioja, kartais jos baigiasi lūžusiais kaulais, galvos bei stuburo smegenų traumomis ar net mirtimi. Ypač pavojingos galvos smegenų traumos, nes tokiu atveju gali visiškai nebūti išorinių žaizdų, bet stipresnis smūgis į galvą gali sukelti ritmus ir ilgalaikius nervų sistemos sutrikimus. Todėl, jei jūsų šuo susipešė, ir net jeigu jūs nepastebite jokių išorinių žaizdų, nelaukite. Jei nėra galimybės iš karto kreiptis į veterinarą, įkandimo vietą reikėtų atsargiai apiplauti antiseptiniais (furacilino, vandenilio peroksido, kalio permanganato) tirpalais, neleisti gyvūnui žaizdos laižyti, sutvarstyti ją švariu bintu ir, pageidautina tą pačią dieną, kreiptis į savo gydytoją.

O kad maksimaliai sumažintumėte susikandžiojimo riziką, neleiskite savo augintinio prie nepažįstamų gyvūnų. Jei šalia yra šeimininkas, pirmiausia pasiklauskite, ar jo šuo neagresyvus.