Diagnozė -  displazija

       Displazija - genetiškai sąlygotas sąnario neišsivystymas. Tai bendrabiologinė problema, būdinga žmogui ir daugumai naminių gyvūnų. Labiausiai žinoma ir dažniausiai šunims diagnozuojama yra klubo sąnario (HD) bei alkūnės sąnario (ED) displazija. Displazija serga be išimties visų veislių šunys, tačiau dekoratyviniams, mažą kūno svorį turintiems gyvūnams kliniškai ji retai arba niekada nepasireiškia. Pasaulinėje praktikoje yra minima kulno bei kelio sąnario displazija, kurių raida vis dar nestandartizuota, nes rečiau pasireiškia nei ankščiau minėta ED ir HD.

       Pažeistas HD ligos sąnarys tampa fiziologiškai nestabilus:  šuniui judant jis kliba, šlaunikaulio galvutė, pasislinkusi ties gūžduobės kraštais yra nuolat traumuojama ir papildomai trina kremzlę. Gaubianti visą sąnarį sąnario kapsulė yra dirginama, o ji visai nepritaikyta krūviams. Prasideda uždegimas. Kuo didesnė displazija, tuo dažniau pasireiškia kapsulės traumavimas, uždegimas apima ne tik kapsulę (dažnai traumuojama ji deformuojasi), bet ir visą sąnarį, pakinta jo mityba, nukenčia jo kremzlės, jos išplonėja. Nestabilaus sąnario atskiri paviršiaus elementai gauna daug didesnę akcentuotą apkrovą. Deja, šie procesai negrįžtami, o esant sunkiausiai displazijos formai šlaunikaulio galvutė išnyra iš gūžduobės, lėtinis sąnario uždegimas artritas paūmėja, sukeldamas šuniui ypatingą nepatogumą ir skausmą. Šuo mažiau juda, sunkiai keliasi iš vietos, lipa laiptais, raišuoja. Maksimalaus klinikinio pasireiškimo atveju medikamentiniu būdu nebeįveikiami skausmai gali būti koreguojami chirurginiu būdu, bet nėra nei vieno garantuojančio šimtaprocentinę sėkmę. Beje, ilgalaikis daugiau ar mažiau stiprių, priešuždegiminių preparatų vartojimas yra pavojingas kitais gyvūno sveikatos aspektais.  Serga abiejų lyčių šunys.

       Apie šią alkūnės sąnario patologiją dažniausiai byloja vis intensyvėjantis, chroniškas šlubavimas. Tai sąnario formavimosi procesų sutrikimas, kuris pasireiškia greičiausio augimo metu, t.y. 4 - 8 mėnesių šuniukui, ir pažeidžia vieną arba abi alkūnes. Dažniausia negalavimo priežastis - osteochondrozė, t.y. kaulų brendimo sutrikimas. Sąnarį formuojantys kaulai auga nelygiagrečiai, todėl tam tikros jo kremzlinės arba kaulinės dalelės, gaudamos per didelį krūvį, traumuojasi: įskyla arba lūžta. Prasideda artrozė. Mažiau nei 25 kg kūno masės turintiems gyvūnams, taip pat plonakauliams ir žemaūgiams šunims  bei katėms šis susirgimas nebūdingas. Pasitaiko išimtys, pavyzdžiui, liga yra paplitusi  Velso korgių ir basetų tarpe. Žymiai rečiau susirgimas diagnozuojamas kalėms. Dažniausiai sutinkamos šios alkūnės sąnario displazijos formos: 1) laisva alkūninė atauga; 2) vidinės vainikinės ataugos atskilimas (sudaro apie 40%); 3) petikaulio vidinio gumburo sąnarinės kremzlės osteochondritas.

        Lietuvoje HD ir ED tiriama tik rentgenografiniu būdu. Nustatomos HD ligos formos:

        ED formos:

      Tyrimo rezultatui didžiulę reikšmę turi veterinarijos gydytojo profesionalumas bei sąžiningumas. HD tiriama taikant anasteziją, todėl, kad norint gauti kuo tikslesnį rentgeno nuotraukos vaizdą būtina visiškai atpalaiduoti šuns raumenis ir tirti paguldytą reikiamoje padėtyje. Neprofesionaliai atliktoje rentgenografijoje net ir visiškai sveikam šuniui gali būti nustatytas neleistinas HD lygis. Finansinis faktorius čia taip pat yra pakankamai svarus. Dauguma šeimininkų reikalauja perdaryti netinkamas rentgenogramas, o kiekviena jų kainuoja. XIX amžiaus pabaigoje kinologija tapo pelningu verslu, reikalaujančiu didelių investicijų. Norėdami pažaboti ED ir HD plitimą, veisėjai kartu su veterinarijos gydytojais ir atsakingais kinologų draugijų atstovais turi laikytis nerašytų veisimo etikos ir kultūros taisyklių. Šiuo metu Lietuvoje susiklosčiusi HD ir ED padėtis yra labai liūdinanti, nes gana dažnai diagnozuojama patologija. Norėdami pagerinti šią situaciją, turėtumėme griežtai kontroliuoti veisime dalyvaujančių gyvūnų sveikatą. Vokietijoje 20 metų buvo vykdomos griežtos vokiečių aviganių reproduktorių atrankos, atsižvelgiant į jų HD formą, ir rezultatai išties pagerėjo. Taip pat buvo įvestas HD paveldimumo koeficientas (Zuchtwert) kurio pagalba kiekvienas veisėjas gali reguliuoti HD paveldimumo tikimybę. Esmė ta, kad  vokiečių aviganių nuolat kaupiamoje genetikos duomenų bazėje pagal tam tikras formules yra nustatomas tam tikras ZW - skaičius kiekvienam kilmingam gyvūnui, šis skaičius gali kisti (didėti arba mažėti), toliau tiriant to šuns palikuonis. Rekomenduojama kergti numatytą porą tik tuomet, kai individų koficiento ZW skaičių suma neviršija 200. Pavyzdžiui  kalės ZW 77 pridedamas patino ZW 82 ir gaunamas rezultatas, lygus 159, taigi kergti galima, genetinė ligos tikimybė yra nedidelė.

       Pasaulinėje kinologijos praktikoje vyrauja nuomonė, kad ED ir HD yra ne tik įgimta, bet ir įgyta liga. Egzistuoja ir kiti jos atsiradimo faktoriai: eksterjero ypatumai (kūno sudėjimas), displazijos klinikinį pasireiškimą galima išprovokuoti netinkamai auginant, pvz.: neteisingai paskirstant fizinį krūvį, peršeriant, kai per didelis šuns masės augimo greitis aplenkia klubo sąnarių formavimosi greitį, nes yra neribojamas dienos raciono kiekis, jo kaloringumas ir maistinė vertė. Patiriamos traumos šuniukui  bežaidžiant su kitais bendraamžiais ir suaugusiais šunimis, taip pat kartais baigiasi sunkiomis ED ir HD formomis.

      Jei šuniui yra nustatoma neleistina displazijos forma, tai dar nereiškia, kad jį reikia užmigdyti. Pasitaiko, kad visą gyvenimą ja sergantis šuo nepatiria klinikinių ligos pasireiškimų. Be to, veterinarija ir farmacija yra pažengusios toli į priekį, sukurti įvairūs preparatai, palaikantys šuns sąnarių sveikatą, kurių pagalba gyvūno gyvenimo kokybė nenukenčia.